A. Sulimanas: arabai turi daugiau ką veikti gyvenime, nei būti tik teroristais
Autorė: Goda Jurevičiūtė
Šaltinis: LRT
Terorizmas nepriklauso vien arabams. Arabai taip pat nėra bjaurūs – jie gražūs ir tikrai protingi. Jie kuria poeziją, menus, teatrą – viską. Taip teigia „Kino pavasario“ svečias palestiniečių aktorius Ali Sulimanas.
Savo karjerą jis pradėjo tokiuose filmuose kaip „Šių dienų rojus“, kuris buvo apdovanotas „Auksiniu gaubliu“, ir kritikų pripažintame veiksmo trileryje „Karalystė“. Aktoriaus filmografijoje – vaidmenys garsaus Izraelio režisieriaus Erano Rikliso filmuose „Nuotaka iš Sirijos“, „Citrinmedis“ bei legendinio režisieriaus Ridley Scotto politiniame trileryje „Melo pinklės“.
„Kino pavasario“ programoje aktorių galima pamatyti dviejuose filmuose: režisieriaus E. Rikliso „Alyvmedis“ ir Ziad Doueiri filme „Išpuolis“. Jis taip pat vertins festivalio konkursinės programos filmus.
„Iš esmės aš mėgstu festivalius, nes jie – lyg kultūrų vestuvės, gali paragauti kitų kultūrų ir tai nuostabu. Bet aš nemėgstu konkursų, nes tikiu, kad kiekvienas filmas gali būti kažkuo savitas, ir aš vertinu filmus tokius, kokie jie yra“, – sako A. Sulimanas.
Apie Palestinos kiną ir aktoriaus profesiją su A. Sulimanu kalbėjosi kino kritikė Goda Jurevičiūtė.
Palestinos kinas man paprastai siejasi su keliais aktorių veidais: jūsų, nuostabiosios Hiam Abbass ir Ashrafo Barhoumo. Bet visi jūs migruojate po įvairių šalių kiną, vaidinote Holivude, Libano, Izraelio filmuose. Esate vaidinęs sirą, Saudo Arabijos gyventoją. Tad norėjau paklausti, ar yra kažkas, ką mes galime vadinti Palestinos kinu?
Palestinos kinas yra, bet jis, kaip čia pasakius, nėra visiškai palestinietiškas, nes dažniausiai kuriamas kaip koprodukcija. Be koprodukcijos jis, deja, neegzistuoja. Nėra tam tikrų elementų, kurie būdingi bet kuriai kitai pasaulio valstybei. Mes neturime prodiuserių, neturime pinigų, neturime biudžeto, pagaliau neturime valstybės. Bet Palestinos kinas yra, be abejonės. Nors pinigai ateina iš kitur, bet filmų kūrėjai yra palestiniečiai.
Aš tikiu nauju kinu, tuo, ką palestiniečių režisieriai stengiasi padaryti. Palestinos kinas pasistūmėjo į priekį nuo aimanų kino, nuo rodymo, kad mes esame vargšai, esame okupuoti ir panašiai. Žmonėms jau įgriso aimanos. Jei kasdien žiniose matai tik žudynes ar liūdnas naujienas, stengiesi atsiriboti, daugiau nebenori to matyti. Palestinos režisieriai kažkaip pakeitė kalbą, būdus kaip filmuoti, kaip pasakoti istorijas. Kinas tapo brandžiu savo temomis, požiūrio perteikimo būdu, neprašant savęs gailėtis ir būti mano pusėje.
Mes, palestiniečiai, turime savų istorijų, ir mes galime su jumis susitikti, galime kalbėti jūsų kalba. Turiu galvoje, labai profesionalia kalba, kino kalba. Ir šiandien Elia Suleimano, Hani Abu-Assad, Tawfik Abu Wa’el, Michelio Khleifi filmai kuria visiškai kitokį kiną.
Taigi režisierius lemia, ar filmas yra palestinietiškas?
Taip, Palestinos režisieriai. Dauguma palestinietiškų filmų kuriami režisierių, kurie suranda scenarijus, juos rašo, ir jie, man atrodo, investuoja savo pinigus. Todėl šis kinas yra grynai palestinietiškas.
Tuomet norėčiau paklausti apie politinį Palestinos kino apibrėžimą. Pirmasis palestiniečių filmas, pripažintas tarptautiniu mastu, buvo „Šių dienų rojus“, filmas, kuriame jūs atliekate pagrindinį vaidmenį. Jis laimėjo „Auksinį gaublį“ kaip Palestinos filmas, bet, pareikalavus Izraeliui, „Oskarams“ jį teikė ne kaip Palestinos valstybės, o kaip Palestinos savivaldos filmas. Ir šiais metais filmas „5 sudužusios kameros“ „Oskarams“ buvo nominuotas kaip Palestinos filmas, bet kai kuriuose Izraelio laikraščiuose apie jį buvo rašoma kaip apie Izraelio filmą. Ar, jūsų nuomone, Izraelis tarsi stengiasi užgrobti Palestinos kiną?
Tai nutiko man, kai aš vaidinau filme „Šių dienų rojus“. Izraelio spaudos atstovai manęs klausdavo, ar jūs jaučiatės atstovaujantis Irzaeliui? Kodėl turėčiau atstovauti Izraeliui? Tai palestiniečių filmas.
Dar pamiršau paminėti režisierių Scandar Copti, palestinietį, kuris sukūrė filmą „Ajami“. Tai Izraelio filmas, bet režisierius – palestinietis. Ir Izraelio spaudos atstovai jo klausia, ar jis tikrai atstovauja Izraeliui. S. Copti atsakė: „Kodėl turėčiau? Aš reprezentuoju filmą, o ne šalį“.
Jie visada nori, kad mes jiems atstovautume. Kai tau pasiseka, jie nori tą sėkmę išnaudoti savo naudai. Deja… Jei aš vaidinčiau Izraelio filme, tarkim, Erano Rikliso, nesakyčiau, kad tai yra Palestinos filmas. Ne. Tai Izraelio filmas. Bet aš dirbu su režisieriumi, nes tikrai noriu su juo dirbti. Ne todėl, kad tai Izraelio filmas, bet todėl, kad noriu dirbti su šiuo žmogumi. Pirmiausia yra tema, o po to žmogus, su kuriuo noriu dirbti…
Tuomet norėčiau paklausti apie E. Riklisą. Pati neapibūdinčiau jo filmų kaip grynai izraelietiškų, nes jis dažniausiai, ar bent tuos filmus, kuriuose jūs su juo dirbote – „Sirijos nuotaka“, „Citrinmedis“, „Alyvmedis“, – jis kūrė kartu su scenaristu palestiniečiu. Tad man atrodo, kad jis sukuria tam tikrą bendrą erdvę susitikti palestiniečiams ir izraeliečiams. Kadangi tai yra dviejų pusių darbas, man įdomu, kaip jo filmus vertina palestiniečių ir izraeliečių auditorijos?
Palestiniečiai, manau, juos tikrai mėgsta. Izraeliečiai jų beveik, deja, nemato. Jo filmams sekasi Europoje ir visame likusiame pasaulyje, bet Izraelyje žmonės nenori jų matyti, nes iš dalies tai yra to konflikto, kuris vyksta, kopija. Sakykime, filme „Citrinmedis“ pasakojama tikra istorija. Aš skaičiau medžiagą apie šią moterį, kas jai nutiko, iš teismo gavau visą istoriją. Tai tikra istorija, o žmonės jau nebenori matyti baisių žinių, nes jiems tai – kasdienis gyvenimas.
Tikiu, kad E. Riklisas visada ieško prasmingų ir jautrių istorijų, ir kaip izraelietis jis tikrai drąsus, pasakodamas tokias istorijas. Kartais žmonės jį pavadina išdaviku. Žmonės iš dešiniojo sparno sakė: nenorime daugiau žiūrėti jo filmų, nenorime matyti šio režisieriaus. Manau, kad E. Riklisas yra puikus režisierius ir aš dabar filmuojuosi jo naujame filme.
Jis sakė, kad po „Citrinmedžio“ daugiau nebekurs filmų apie Artimųjų Rytų konfliktą, bet po to jis sukūrė „Alyvmedį“.
Jis visada taip sako, bet jis negali kitaip. Mes gyvename ten, kur negalima pabėgti nuo to, kas vyksta. Tokia šios vietos realybė. Aš taip pat svajoju nuo to pabėgti ir pasakoti kitokias istorijas, kartais suvaidinti veiksmo filme. Norėčiau sukurti veiksmo filmą, bet neturiu tokios galimybės. Sakykim, man patiktų ir labai saldi, romantiška istorija, bet, deja, dabar negalima apie tai kurti filmų. Mes turime daug istorijų, romantiškų meilės istorijų, bet jų negalime pasakoti dėl to, kad mes užsiėmę tuo, kas vyko ir vyksta.
Jūs sakėte, kad palestiniečiams greičiausiai patinka E. Rikliso filmai, bet ar jo filmai, taip pat palestiniečių filmai, pasiekia palestiniečius Vakarų krante?
Tiesą sakant, buvau nustebintas, nes filmai pasiekė ne tik Vakarų krantą, bet ir Arabų pasaulį. Kai keliavau į Jordaniją ir kitas arabų šalis, buvau priblokštas, kad žmones tikrai pasiekia šie filmai, ir jie apie juos šneka, jiems patinka. Galvojau, kad nuostabu, jog žmonės tuo domisi. Prisimenu, jog anksčiau arabų pasaulis buvo užsisklendęs nuo visko, kas yra iš Izraelio, ir tai yra labai blogas dalykas.
Izraelio pusėje jie nieko nedraudžia iš arabų pasaulio, jie žiūri viską. Tai labai protinga, nes jiems reikia žinoti, ką mąsto kiti žmonės, kokia jų kultūra. Tai išmintinga. Bet jei aš, kaip arabas, vis sakyčiau „ne, ne, ne“, tuomet nepažinočiau savo priešo. Jei pažįsti savo priešą, gali atrasti būdą, kaip su juo šnekėtis. Turi kaip nors atverti duris ir pamatyti kitą iš kito taško, matyti ne tik klišes. Todėl buvau priblokštas, kai pamačiau Izraelio filmus arabų pasaulyje. Pamaniau, kad tai labai geras žingsnis pirmyn, kad žmonės galėtų mąstyti kitaip.
Bet Izraelyje nebuvo parodytas „Šių dienų rojus“, tai galbūt jie nėra tokie atviri…
Prieš šį filmą buvo nusistatę ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Izraeliečiai protestavo prieš jį, bet manau, kad filmui tai išėjo į naudą. Aš klausiu savęs, kodėl draudžia jį žiūrėti. Jei uždrausi ką nors savo vaikui, jis būtinai norės tai daryti.
Manau, kad drausdamas Izraelis suklydo. Izraelyje filmą rodė žmonėms vienintelėje vietoje – Tel Avivo kinotekoje. Prisimenu, kad jį rodė gal du mėnesius, du kartus per dieną, o salė visada buvo pilna. Niekas nesutiko jo parodyti plačiau, joks platintojas neapsiėmė jo platinti kino teatre.
Ar jūs kada turėjote problemų dėl to, kad vaidinate Izraelio filmuose?
Problemų? Lyg laikytų išdaviku? Ne, nemanau, ne.
Iš filmo „Išpuolis“ susidaro įspūdis, kad šiame konflikte neįmanoma nepasirinkti kurios nors pusės. Jūsų personažas stengėsi būti neutralus, dėl to jis nėra savas nei palestiniečiams, nei izraeliečiams.
Jis pasirenka pusę, nes jis yra palestinietis. Galiausiai jis negali visiškai paneigti savo šaknų. Pabaigoje, kai mano herojaus paprašo papasakoti, kas organizavo savižudės išpuolį, jis atsisako. Žinoma, jis vis dar stengiasi būti neutralus, bet savo atsisakymu jis tarsi pasirenka pusę, nes nenori sukelti daugiau skausmo.
Jūs turbūt žinote dr. Jacką Shaheeną ir jo tyrimą „Tikrai blogi arabai“. Jis analizavo apie tūkstantį Holivudo filmų ir tyrimas parodė, kad daugiau nei 90 proc. Holivudo filmuose rodomų arabų yra arba kvaili, arba teroristai. Tarp jų nėra tokių žmonių, kurie gyventų normalų gyvenimą. Bet keliuose filmuose, kuriuose jūs filmavotės Holivude – „Karalystė” ir „Melo pinklės“, jūsų vaidinami personažai yra protingi, geri žmonės. Tad norėjau paklausti, ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas? Ar apie tai galvojate, kai renkatės vaidmenis Holivude?
Žinoma, kai gaunu scenarijų, tai yra pats svarbiausias klausimas. Nenoriu vaidinti seklių, vienspalvių personažų, kokius paminėjote, nes manau, kad arabai, kaip ir kitos pasaulio tautos, yra normalūs. Jie turi daugiau ką veikti gyvenime, nei būti tik teroristais. Terorizmas nepriklauso vien arabams. Taip pat jie nėra bjaurūs – jie gražūs ir tikrai protingi. Jie kuria poeziją, menus, teatrą – viską.
Ar jums kada siūlė teroristų vaidmenų?
Daugybę, bet jų atsisakydavau. Po to jau mano agentas nustojo tokius vaidmenis man siūlyti, nes jis žino, kad nesutiksiu.
Viename interviu skaičiau, kad jūs galvojate tapti režisieriumi…
Aš svajoju apie tai ir dabar stengiuosi tai daryti su savo broliu. Jis taip pat yra režisierius ir turi puikų scenarijų, o aš stengiuosi surasti finansų, prodiuserių. Bet nesu tikras dėl tapimo vien tik režisieriumi. Norėčiau tai išbandyti, galbūt tik tam, kad sužinočiau, kad tikrai to nenoriu daryti, o galbūt visiškai mesiu aktorystę. Nežinau, bet jaučiu, kad jei nori papasakoti istoriją, geriausia tai padaryti pačiam.
Jūs atvykote į Lietuvą ne tik pristatyti filmo „Išpuolis“, bet taip pat vertinti filmus. Tad kokie filmai yra jums svarbūs kaip žiūrovui?
Manau, kad svarbu žiūrėti įvairius filmus. Nemėgstu tokios pozicijos – būti komisijoje, pristatyti du filmus. Iš esmės aš mėgstu festivalius, nes jie – lyg kultūrų vestuvės, gali paragauti kitų kultūrų ir tai nuostabu. Bet aš nemėgstu konkursų, nes tikiu, kad kiekvienas filmas gali būti kažkuo savitas, ir aš vertinu filmus tokius, kokie jie yra.
