Palestinos literatūra: Emile Habibi apsakymas „Mandelbaumo vartai“

Skaitymo trukmė: 8 min.

Palestinos literatūra plačiau lietuviškai kol kas nėra prieinama, tačiau karts nuo karto atsiranda džiuginančių švieselių. Kaip kad ši – palestiniečio rašytojo Emilio Habibio apsakymas „Mandelbaumo vartai“, aptiktas (regis, nebeatnaujiname) tinklaraštyje „Arabų kalba – arabistika“.

Apie apsakymą vertėjas rašo:

„Mandelbaumo vartai“ – pirmoji E. Habibi novelė, išleista 1954 m. Paprasta ir trumpa, ji pasakoja apie takoskyrą tarp „čia“ ir „ten“. Praėjus 60 metų, situacija mažai pasikeitė, o gal net pasikeitė į blogąją pusę: sienų ir vartų atsirado dar daugiau ir sunkiau įveikiamų.

Deja, taip ir nežinome, kas yra šio tinklaraščio autorius ir apsakymo vertėjas. Parašėme jam elektroninį laišką blogspot’e nurodytu el. paštu prašydami leidimo perpublikuoti šį tekstą, tačiau jokio atsakymo negavome (tikriausiai dėl to, kad tas el. paštas seniai nebenaudojamas). Tad iš anksto dėkojame žmogui, kuris mums, deja, yra anonimas, už atliktą puikų darbą ir tikimės, kad palaikys mūsų iniciatyvą publikuoti apsakymą šioje Palestinai skirtoje platformoje.

Mandelbaumo vartai, padalyta / okupuota Jeruzalė Foto: Wikimedia Commons

Emile Habibi (g. 1922 m. Haifoje, m. 1996 Nazarete) – Palestinos rašytojas, Kneseto (Izraelio parlamento) ir komunistų partijos narys. Arabų kalba leidžiamo laikraščio „Al-Ittihad“ (Vienybė), pasisakiusio už sekuliarumą, demokratiją ir lygias teises visiems teritorijos gyventojams, vyr. redaktorius. Literatūrinėje kūryboje daugiausia dėmesio skyrė realijoms ir vidinėms bei išorinėms dilemoms palestiniečių, gyvenančių toje Palestinos dalyje, kuri 1948 m. tapo Izraeliu.

Sarkazmas, ironija, juodasis humoras yra skiriamieji jo tekstų ženklai. Bene žymiausias jo kūrinys – 1974 m. pasirodęs romanas „Pesoptimistas“ (pilnas pavadinimas „Keisti įvykiai, susiję su pesoptimisto Saido dingimu“, angliškai verčiamas kaip „Slaptas pesoptimisto Saido gyvenimas“), kurio pagrindinis veikėjas yra kvailys, bailys palestinietis, užsiimantis šnipinėjimu Izraeliui bet aplinkybių absurdiškumas ir situacijos tragikomedija jį paverčia labiau auka nei blogiečiu. Juk, galų gale, visi mes tik ieškome laimės.

Palestinos rašytojas Emile Habbibi

Mandelbaumo vartai – karinis punktas Jeruzalėje, dalijęs miestą į Jordanijai ir Izraeliui „priklausančias“ dalis nuo 1948 m., kai Palestinoje įsikūrė Izraelis, o Vakarų Kranto valdymas buvo atiduotas Jordanijos karaliui, iki 1967–ųjų birželio, kai Izraelis okupavo likusią Jeruzalės dalį kartu su Vakarų Krantu, Gaza, Sirijos Golano aukštumomis bei Egipto Sinajaus pusiasaliu.

Mandelbaumo vartai: karinis punktas, dalijęs Jeruzalę 1948-1967 m.

MANDELBAUMO VARTAI

Aut.: EMILE HABIBI

Vert. iš iš dvikalbio apsakymų rinkinio „Nouvelles arabes du Proche-Orient“/ Qisas 3arabiya qasira min al-šarq“ (Langue pour tous, Paryžius, 2005): tinklaraščio „Arabų kalba Arabistika“ autorius

„Verčiau sakykite, pone, kad ji nori išvykti iš čia“, sušuko Izraelio policininkas, stovintis prie Mandelbaumo vartų susikryžiavęs rankas, kai jam pasakiau, kad atvažiavome su mama, kuri „gavusi leidimą, nori patekti ten“, ir parodžiau kitoje vartų pusėje esančią Jordaniją.

Buvo žiemos pabaiga, ir saulė jau žadėjo pavasarį… Ten, kur griuvėsiai nebuvo uždengę žemės, ji buvo pasidengusi žaluma. Griuvėsiai buvo ir iš dešinės, ir iš kairės.

Tarp griuvėsių ir žalumos žaidė vaikai su išsitaršiusiomios kasytėmis iš šonų, kurios kėlė nuostabą vaikams, atvažiavusiems su mumis palydėti močiutės: „berniukas, o su kasytėmis? Kaip taip gali būti?“ Viduryje buvo asfaltuota dulkėmis nuklota aikštė, kaip tik toje vietoje, kurią vadindavome Al-Misrara. Aikštė turėjo dvejus metalinius, akmenimis sutvirtintus ir baltai kalkėmis nudažytus vartus: „mūsų“ vartus“ ir „jų“ vartus. Abu vartai buvo tokio pločio, kad galėtų pravažiuoti „išvažiuojantis“ ar „įvažiuojantis“ automobilis.

Žodį „išvykti“ policininkas iškošė pro dantis, kad aš iš jo suprasčiau reikalo esmę.

Išvykti iš čia – jis nori pasakyti iš rojaus – tai yra svarbiausia, o ne patekti „ten“! Muitinės pareigūnas, kuris norėjo, kad mes įsisąmonintume šią pamoką, mums atsibučiuojant su mama, pasakė: „kas iš čia išvyksta, niekada nebegrįžta“!

Manau, panašios mintys nedavė ramybės mamai paskutinėmis jos buvimo su mumis dienomis. Kai šeimos nariai ir draugai susirinko jos namuose kelionės į Jeruzalę išvakarėse, ji pasakė: „sulaukiau dienos, kai savo akimis matau atėjusius manęs apraudoti žmones“.

Ryte, kai leidomės gatvele iki automobilio, ji atsigręžė atgal, pamojavo ranka alyvmedžiams, sudžiūvusiam abrikoso medžiui, namų slenksčiui ir pasakė sau: „kiek kartų per dvidešimt čia nugyventų metų leidausi ir kilau šia gatvele“!

Kai važiavome pro miesto pakraštyje esančias kapines, ji ėmė balsu šaukti mirusius artimuosius ir savo bendraamžius ir atsisveikinti su jų kapais: „kodėl man nelemta būti palaidotai čia? Ir kas padės gėlių ant mano sūnaus dukrelės kapo?“ Kai 1940 m. ji atliko piligriminę kelionę į Jeruzalę, būrėjas jai pasakė, kad ji numirs šventame mieste. Negi galiausiai išsipildys ši pranašystė?

Jai buvo septyniasdešimt penkeri, tačiau per savo gyvenimą ji nebuvo išgyvenusi tokio jausmo, kuris taip spaustų širdį ir ją pačią plėšte plėšytų, jausmo tarsi sieloje būtų kažkokia tuštuma ar liūdesys, tarsi tai būtų sąžinės priekaištas, tėvynės ilgesio jausmo. Jei jos kas paklaustų, kokia žodžio „tėvynė“ reikšmė, ji pasimestų lygiai taip pat kaip pasimestų radusi šį žodį maldų knygoje: „ar tai namas? Gelda ir kubbe puodas, kurį ji paveldėjo iš savo mamos? (visi juokėsi iš jos, kai norėjo į kelionę pasiimti šią seną geldą, o apie kubbe puodo pasiėmimą ji nedrįso ir pagalvoti!)

Gal tai pieno pardavėjo šūkavimas ryte ar dujų pardavėjo skambučio skambėjimas, jos džiova sergančio vyro kosulys, jos vaikų, kurie vienas po kito peržengė šį slenkstį, išėjo į kitus namus ir paliko ją vieną, vestuvių naktys?

Šis slenkstis, šių namų slenkstis[1], į kurį ji dabar žiūri paskutinį kartą, tegul jis kalba ir liudija. Kiek kartų ji ant jo stovėjo, išlydėjo jaunuosius ir jiems dainavo su ašaromis akyse: „Atėjai į pasaulį be plunksnų, mažas paukščiuk. Išmokiau tave čiulbėti, skraidyti ir sukti lizdą. Tu užaugai, ant tavo sparnų auga plunksnos. Tu išskrendi, o kartu ir visas dėl tavęs vargelis vargtas“.

Jei būtų kas pasakęs, kad visa tai yra „tėvynė“, jai nuo to nepasidarytų aiškiau.

Tačiau dabar, kai ji stovi priešais „niekieno žemę“ ir laukia ženklo, jog jai galima žengti žingsnį, ji atsisuka į savo dukrą ir sako: „kaip aš norėčiau dar kartą pasėdėti ant namų slenksčio“!

Jos senas brolis, atėjęs iš kaimo atsisveikinti su ja, nuolat kratė galvą, o jo akyse matėsi skausmas ir nuostaba: tas neaiškus „dalykas“, kuris pravirkdė jo seserį, nes ji jį palieka ir negali su savim pasiimti, jam taip pat yra mielas ir brangus.

Bet visgi galiausiai pasirašysi jiems pardavimo aktą, nes įstatymas yra jų pusėje, pasakė jam mūsų kaimynas.

Klausyk, sūnau, atsisukęs į mane tarė senas kaimietis, kartą mes – aš, mano tėvas ir mano mažasis brolis saugojome pasėlius. Žiūrime, nusileidžia kurapkų pulkas. Mano brolis lyg tikras vyras, suskubo atnešti šautuvo, o tėvas pratrūko juoku. Atsimeni, sūnau, kaip juokėsi tavo senelis? „Vaike, kurapkų medžioklė vyrų užsiėmimas“. Tačiau mažasis buvo užsispyręs. Jis grįžo visų nuostabai pas mus po valandos su dar gyva kurapka rankose. Mes visi buvom nustebę, o mažasis kipšiukas šokinėjo iš džiaugsmo ir džiaugėsi savo laimikiu. Mano tėvas sušuko: „bet mes negirdėjome šūvio garso! Mažasis medžiotojas pasakė: „tėti, aš užbūriau šautuvą“. Jis paprašė manęs prisiekti savo protėviais ir protėvių protėviais, kad neatskleisiu paslapties tėvui, ir man pasakė, kad tą vargšą paukštį pamatė didelio katino nasruose ir tol vaikė jį po krūmynus ir kukurūzų lauką, kol jis jį paleido… Ach, sūnau, negi jie nori, kad aš pasirašyčiau ant visų šių prisiminimų pardavimo sutarties. Jų įstatymai neturi tiek galios!

Patarčiau jums nevykti prie Mandelbaumo vartų su vaikais. Ne todėl, kad sugriauti ir apleisti namai gali juos paskatinti ieškoti juose „stebuklingos lempos“, ar „Aladino olos“ ir ne todėl, kad pamačius išsitaršiusius kasytėmis supintus plaukus jiems gali kilti nepatogių klausimų, kurie pastatys tave į keblią padėtį, o todėl, kad kelyje, einančiame pro Mandelbaumo vartus, visada yra daug automobilių, atvykstančių iš „ten“ arba išvažiuojančių iš „čia“, kurie pravažiuoja pro juos „europiniu“ greičiu. Tai elegantiški amerikietiški automobiliai, kuriuose sėdi elegantiški keleiviai su krakmolytomis apykaklėmis, spalvotais marškiniais arba karinėmis uniformomis, kurios taip pasiūtos, kad labiau tinka būti suteptos viskiu nei krauju.

Tai „paliaubų vyrų“, „priežiūros komisijų“, „Jungtinių Tautų“, vakarų šalių ambasadorių ir konsulų, jų artimųjų ir jų virėjų, barmenų ir jų draugių bei draugių draugių automobiliai. Jie sustoja akimirkai prie „mūsų“ vartų, kad vairuotojas pasisveikintų su „mūsų“ policininku – to reikalauja geras tonas ir išsiauklėjimas, paskui pervažiuoja „niekieno žemę“ ir sustoja prie „jų“ vartų, kad vairuotojas pasisveikintų su „jų“ policininku – to reikalauja geros tonas ir išsiauklėjimas, be to, jie apsikeičia cigarečių pakeliais ir juokeliais – galima sakyti, kad dėl to vyksta savotiškos Izraelio ir Jordanijos varžybos. Tas pats vyksta ir iš kitos pusės.

Jiems negalioja mirties dėsnis: kas iš čia išvyksta, nebegali grįžti. Nei rojaus dėsnis: kas patenka ten, nebeišvyksta. Gerbiamas taikdarys gali pietauti „Filadelfijos“ viešbutyje, o vakarieniauti „Adeno“ viešbutyje, o jo kultūringa šypsena neišnyksta nuo jo veido nei važiuojant pirmyn, nei atgal.

Mano sesuo ėmė maldauti prie „mūsų“ vartų stovinčio kareivio, kad leistų palydėti mamą iki Jordanijos vartų.

Ponia, tai draudžiama, pasakė kareivis.

Bet aš matau tuos užsieniečius, įvažiuojančius ir išvažiuojančius, tarsi jie čia būtų kaip namie.

Ponia, gerbiama ponia, visi žmonės gali įvažiuoti ir išvažiuoti pro šiuos vartus, išskyrus vietinius.

Prašau pasitraukti nuo kelio,- pasakė policininkas, tai bendras, labai apkrautas kelias…

Jis nutraukė pokalbį su mumis, kad galėtų persimesti keliais žodžiais su dviems ką tik privažiavusio automobilio keleiviais (iš kur jis atvyko: iš „ten“ ar iš „čia“?). Jie visi pasijuokė, bet mes nesupratom juoko.

Įsikišo muitininkas:

Viskam yra galas, net ir atsisveikinimams.

Pasiramsčiuodama lazda senutė išėjo pro „mūsų“ vartus, „jų“ vartų link. Ji ėjo per „niekieno žemę“, laikas nuo laiko atsigręždama ir mums pamodama ranka.

Kodėl dabar, būtent dabar ji prisiminė savo sūnų, kuris žuvo prieš trisdešimt metų nukritęs nuo palėpės prie jos kojų? Kodėl dabar ir būtent dabar ji pajuto sąžinės priekaištus?

Priešingoje pusėje pasirodė aukštas kareivis su kufija ir ikaliu ant galvos. Jis sutiko „atvykstančią“ senutę ir sustojo pasikalbėti su ja. Abu žiūrėjo į mūsų pusę.

Stovėjome su vaikais ir mojavome jai. Kitas aukštas vienplaukis kareivis atsistojo priešais mus ir pradėjo kalbėti su mumis. Mes žiūrėjome į juos. Kareivis mums pasakė, kad negalime žengti nė žingsnio į priekį.

Kodėl jis mums tai pasakė: „įsivaizduokite, kad ji dabar perėjo mirties slėnį, iš kurio neįmanoma grįžti. Tokia karo, sienų ir Mandelbaumo vartų realybė. Pasitraukite, prašau, nuo kelio ir leiskite pravažiuoti Jungtinių Tautų automobiliui“.

Staiga nuo mūsų grupės, kaip patyrusio futbolininko į priešininko vartus paspirtas kamuolys, atsiskyrė mažas gyvybe pulsuojantis kūnelis. Tas mažas daiktas bėgo į priekį per „niekieno žemę“. Netekę žado pamatėme mano mažą mergytę bėgančią pas senelę ir šaukiančią: „Teita, Teita“. Štai ji perbėga „niekieno žemę“, pribėga prie močiutės ir suspaudžia ją savo glėbyje.

Iš toli pamatėme, kaip vyras su kufija ir ikaliu nuleido akis žemyn. Kadangi mano akys geros, pamačiau, kad jis batu krapšto žemę. Su mumis buvęs vienplaukis kareivis, štai taip pat nuleido galvą ir pradėjo krapštyti su batu žemę! Kareivis, kuris stovėjo sukryžiavęs rankas prie savo biuro durų, įėjo į vidų. Muitininkas staiga tuo metu pradėjo raustis kišenėse tarsi kažką būtų pametęs.

Koks keistas dalykas atsitiko: vaikas pereina „mirties slėnį, iš kurio neįmanoma grįžti“ ir sugrįžta, paneigdamas „karo, sienų ir Mandelbaumo vartų realybę“.

Vaikas nesupranta, koks yra skirtumas tarp kareivio su kufija ir ikaliu ir vienplaukio kareivio. Koks vaiko naivumas. Jai nereikėjo perplaukti vandenyno, kad pasiektų kitas šalis, ji manė, kad tebėra savo šalyje. Kodėl ji negali lakstyti ir šokinėti savo šalyje? Ji pamatė, kad vienoje pusėje stovi jos tėtis, o kitoje – jos močiutė, kodėl ji negali kaip visada eiti nuo vieno prie kito, juo labiau, kad ji matė automobilius, važiuojančius abiem kryptim per „niekieno žemę“, kaip ir tie automobiliai, kuriuos ji mato važiuojančius gatve prie jos namų. Čia kalbama hebrajiškai, o ten arabiškai. Bet ji irgi kalba dviem kalbom: su Nina ir Sūsū!

Muitininkas greičiausiai pavargo ieškoti „pamesto daikto“ (viskam yra galas, net ir kebli situacija baigiasi!). Jis taip pat staigiai kaip ir buvo pradėjęs baigė šią sunkią užduotį, paskui kostelėjo ir tarsi sakytų užuojautos žodžius, pasakė:

Vaikas nieko nesupranta. Ponai, prašau pasitraukti nuo kelio, kad koks vaikas nepalįstų po automobilio, kurie, kaip matote, čia greitai važinėja, ratais.

Ar supratote, kodėl jums sakiau nevažiuoti prie Mandelbaumo vartų su vaikais? Jų suvokimas paprastas ir nesudėtingas, bet koks sveikas.

[1] Slenkstis turi simbolinę reikšmę. Ant jo jaunamartė palestinietė, pirmą kartą įžengdama į vyro namus, deda mielinės tešlos gabalėlį kaip vaisingumo ženklą.