Šiuolaikinė arabų literatūra: dešimt žymių rašytojų
Publikuota: Mėnraštis „Metai“ ir Bernardinai.lt
Autorė: Giedrė Steikūnaitė
Tarp dešimties itin talentingų rašytojų iš arabiškai kalbančių regionų – ir vienas ryškiausių Palestinos literatūros kūrėjų Gasanas Kanafanis.
Arabų kalboje žodis „literatūra“ yra adab, tačiau adab reiškia daugiau nei rašytinį kūrinį, atitinkantį tam tikrus estetinius reikalavimus. Adab – tai ne tik gražios raidės, bet ir ryšys tarp rašytinio žodžio ir elgesio normų, mandagumo, pagarbos.
Kas yra arabų literatūra(-os)? Siaurąja prasme – tai kūriniai, parašyti arabų kalba arba arabų autorių (kurie nebūtinai rašo gimtąja kalba arba yra dvikalbiai). Arabų kalba pasaulyje kalba apie tris šimtus milijonų žmonių, ji yra oficiali dvidešimt dviejose šalyse. Viena iš afroazinės kalbų šeimos semitų atšakos kalbų, ji vystėsi žodine, poetine tradicija gerokai prieš atsirandant islamui. Šiuolaikinė arabų literatūra – arba literatūros, nes šiai kūrybai nėra vieno bendro vardiklio – yra natūralus tos tradicijos tęsinys.
Deja, lietuvių kalba išleista vos keletas arabų rašytojų knygų, kurios toli gražu neatspindi arabų literatūrų įvairovės. Čia pristatome dešimt šiuolaikinių autorių, kuriuos verta žinoti ir skaityti (sąrašas jokiu būdu ne galutinis); daugumos jų darbų yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas – tikėkimės, greitai ir lietuvių. asmenvardžiai užrašyti originalo kalba, lotyniškomis raidėmis pagal dažniausiai sutinkamą jų transkribaciją bei lietuviškais rašmenimis, remiantis originalo tarimu.
Šio sąrašo autoriai pasirinkti tik pusiau objektyviai, atsižvelgiant į jų kūrybos plotmes, literatūrines inovacijas ir specialistų įvertinimus bei geografinę sritį. Sąrašas sudarytas abėcėline tvarka pagal lietuviškai transkribuotą autoriaus pavardę, išskyrus dešimtąjį, kuris simboliškai įkūnija arabų literatūrų ilgumas ir platumas – bei gilumą.
***
Praėjus keletui mėnesių po pirmosios jo novelės „Vyrai saulėje“ pasirodymo, vienas svarbiausių moderniųjų laikų Palestinos rašytojų Gasanas Kanafanis (غسان كنفاني / Ghassan Kanafani, 1936–1972) laiške draugui paaiškino savo padėties sudėtingumą:
„Šiuo metu draugai mane užpulė patarimais negaišti laiko žurnalistikoje, nes, kaip jie tikina, ji sugadins mano gebėjimą rašyti grožinę literatūrą. Jei atvirai, nesuprantu tokios logikos. Tai ta pati logika, kuria buvo persmelkti patarimai vidurinėje mokykloje: „Nekreipk dėmesio į politiką, susikoncentruok pamokoms“ bei vėliau, gyvenant Kuveite: „Mesk rašymą ir pasirūpink savo sveikata!“ Tačiau ar išties visad reikėjo rinktis tarp politikos ir mokyklos, rašymo ir sveikatos, kad dabar turėčiau rinktis tarp žurnalistikos ir literatūros? Aš turiu ką pasakyti. Kartais galiu tai perteikti pirmajame laikraščio puslapyje, kartais – redaktoriaus žodyje… O kartais tai, ką noriu pasakyti, galiu pasakyti tik novelėje. Tas pasirinkimas, apie kurį jie kalba, man primena arabų kalbos mokytoją, kuris mokslo metų pradžioje mokiniams užduoda parašyti rašinėlį savo mėgstamiausia tema „Kur tau labiau patinka gyventi, mieste ar kaime?“, kai dauguma jo mokinių gyvena tremtyje.“
G. Kanafanis pats gyveno tremtyje – jam tebuvo dvylika, kai su šeima buvo priverstas palikti gimtąjį pajūrio miestą Aką – 1948 m. Į Palestinos žemes įsiveržė Izraelis. Tremtis – ir tremtinių teisė grįžti į tėvynę – yra pagrindinis rašytojo gyvenimą valdęs motyvas. Rašytojo, kuris laikomas vienu Palestinos moderniosios grožinės literatūros pradininkų, įtvirtinusiu ir išgryninusiu novelės ir apsakymo žanrą; rašytojo, kurio idėjos ir kūrybinė galia įvairiomis formomis ataidi ir yra atkartojama iki šiandien – ir literatūroje, ir politikoje, ir teatre.
Damasko universitete studijavęs literatūrą, vėliau G. Kanafanis Kuveite dirbo mokytoju, o paskutinius kelerius savo gyvenimo metus praleido Beirute, kur rašė politinei ir kultūrinei spaudai, redagavo laikraščius „Laisvė“, „Šviesos“, „Tikslas“. G. Kanafanio politines pozicijas išreiškė jo darbas su Palestinos išlaisvinimo frontu, kairiųjų pažiūrų politine organizacija. Kaip jis suderino abu savo vaidmenis – rezistencijoje ir literatūroje? „Politiniame darbe ginu organizaciją, kuriai priklausau, – radijo interviu yra sakęs G. Kanafanis. – O savo apsakymuose jų veikėjams suteikiu laisvę savo pozicijas išreikšti be jokių išlygų.“
Iš beveik dviejų dešimčių G. Kanafanio knygų novelė „Vyrai saulėje“ yra viena žymiausių, laikoma moderniosios ne tik Palestinos, bet ir visų arabų kraštų novelės pradininke. Tai – alegorinė trijų iš tėvynės ištremtų žmonių, ieškančių pragyvenimo kitur, istorija, papasakota tiesia, tačiau simbolizmo bei inovatyvių literatūrinių formų kupina kalba.
Apsakymas „Sugrįžimas į Haifą“ – apie dviejų tremtinių grįžimą į savo buvusius namus, kuriuose dabar jau gyvena kiti – taip pat sulaukė didžiulio rezonanso ir įvairiose šalyse tapo pagrindu teatro spektakliams. G. Kanafanio kūriniai išversti į daugiau nei penkiolika kalbų.
Palestinos literatūros legendai G. Kanafaniui buvo trisdešimt šešeri, kai jis, kaip ir kiekvieną rytą, užvedė savo nediduką „Austin 1100“ netoli savo namų Beirute. Po automobiliu sprogusi trijų kilogramų bomba – Izraelio slaptosios tarnybos „Mossad“ darbas – nužudė ne tik rašytoją, bet ir kartu buvusią septyniolikmetę jo dukterėčią.
Rašytojui šiemet balandį būtų sukakę aštuoniasdešimt dveji.
