Muna El-Kurd portretas

Sisteminė agresija, tyčinė etninio valymo politika

Skaitymo trukmė: 4 min.

Izraelio pastarojo meto nusikaltimai Gazoje ir Jeruzalėje yra ne „vienkartinis įvykėlis”, o sisteminė, tyčinė politika. Ji nesibaigia numetus paskutines (tam kartui) bombas ir žiniasklaidai nusukus pasaulio žmonių dėmesį kitur. Nesibaigia ji ir kitam asmeniui atsistojus ant premjerinio pjedestalo – nėra skirtumo, kas duoda įsakymus vogti ir žudyti, kai smurtas yra oficiali politika, kurią palaiko didžioji dalis privilegijuotųjų teritorijos gyventojų.

Šią savaitę minimi keli tokie Izraelio elgesio pavyzdžiai. Nei vienas nėra gražus, kaip ir šios savaitės kiti jo nusikaltimai, apie kuriuos – žemiau.

Sukaktys

Šešių dienų karas

1967 m. birželio pradžioj Izraelis okupavo nuo 1948-ųjų likusias Palestinos teritorijas – visą Jeruzalę, vakarinį Jordano upės krantą ir Gazą. Tuo pačiu jis dar užsigriebė Sinajaus pusiasalį iš Egipto (kurį vėliau spaudžiamas grąžino) ir Golano aukštumas iš Sirijos (kurias vėliau de facto aneksavo, ir vėl sulaužydamas tarptautinės teisės normas). Vadinamąjį „šešių dienų karą” Izraelis pats ir išprovokavo, užpuldamas Egiptą iš pasalų.

Palestiniečiai 1967 tęstinę okupaciją vadina Naksa. Daugybei žmonių, Naksos metu buvusių kitur (pvz. aplankyti tetos Damaske ar studijuoti Kaire), Izraelis uždraudė grįžti namo, į naujai jo okupuotas teritorijas. Ir, žinoma, šitus žemės užgrobimus pavadino „gynyba”.

Plačiau

USS Liberty užpuolimas

To paties 1967 karo metu Izraelis kirto net ir savo didžiausiems sąjungininkams bei sponsoriams – jo pajėgos iš pasalų torpedomis užpuolė tarptautiniuose vandenyse plaukusį JAV laivą USS Liberty. Izraelis nužudė 34 ir sužeidė 173 JAV karinio jūrų laivyno narius.

Laivyno veteranai iki šiol reikalauja teisingumo ir atsakomybės už šį nusikaltimą, tačiau vietoj to JAV valdžia (dar su Obama priešaky) nusprendė kasmet Izraeliui padovanoti 3.8 mlrd. JAV dolerių.

Kalba veteranai, išgyvenusieji Izraelio ataką.

Daugiau, įv. šaltiniai

1982 m. karas Libane

Po keliolikos metų Izraelis pradėjo dar vieną didžiulę invaziją prieš Viduržemio jūros pakrančių žmones: 1982 m. birželį jis pradėjo bombarduoti Beirutą. Vėliau sekė karinė apsiaustis ir sveiku protu nesuvokiamos žudynės Sabros ir Šatilos tremtinių rajonuose, bei pietų Libano okupacija ir jos metu Izraelio vykdyti kankinimai jo įkurtuose kalėjimuose, kur jis laikė užrakinęs jam besipriešinančius žmones jų pačių žemėje.

Kanadiečio Chris Giannou liudijimas apie Izraelio vykdytus karo nusikaltimus

Kanadiečio Chris Giannou liudijimas apie Izraelio vykdytus karo nusikaltimus

Vėliau tarptautinė komisija nustatė, kad šita Izraelio karinė operacija Beirute buvo karo nusikaltimai. Už juos nuo Niurnbergo laikų turi būti baudžiami atsakingi asmenys (pvz. Arielis Šaronas, vadovavęs invazijai). Spėkim, ar kas buvo nubaustas.
Ne.
Kam tuomet yra reikalinga tarptautinė teisė, jei ji nepritaikoma praktikoje?
Kodėl Izraeliui leidžiama žudyti, kiek tik jam patinka?
Kodėl jam tai patinka?

Ištrauka iš Tarptautinės komisijos ataskaita tiriant Izraelio padarytus tarptautinės teisės pažeidimus per Izraelio invaziją į Libaną.

Ištrauka iš Tarptautinės komisijos ataskaita tiriant Izraelio padarytus tarptautinės teisės pažeidimus per Izraelio invaziją į Libaną.

Ištrauka iš Tarptautinės komisijos ataskaita tiriant Izraelio padarytus tarptautinės teisės pažeidimus per Izraelio invaziją į Libaną. (tęsinys)

Šią savaitę

O šią savaitę, Izraelis pagrobė tardymui dvynius iš Al-Kurd šeimos, Muną ir Muhamadą. Nors jiems tik vos virš 20 metų, pastaraisiais mėnesiais jie abu tapo jaunosios Palestinos kartos rezistencijos veidu. Muna pradėjo kampaniją #SaveSheikhJarrah ir aktyviai gina savo namus Jeruzalės Šeich Džara rajone, iš kur okupantas ir jo kolonistai nori jos šeimą iškeldinti. Jos brolis Muhamadas yra poetas, drąsiai sakantis tiesą apie Izraelio nusikaltimus visur, net ir tiesioginės CNN transliacijos metu. Dvynių seneliai yra 1948 metų tremtiniai iš Haifos.

Pagrobimas iš namų (kažkodėl vadinamas „areštu”) yra Izraelio kasdien naudojama taktika, skirta žmones kankinti, įbauginti ir nutildyti. Bet kuriuo metu Izraelis savo kalėjimuose laiko 5-6 tūkst. palestiniečių, tarp jų – kelis šimtus vaikų ir žmones, kuriems net nepateikti jokie kaltinimai. Per pastaruosius 2 mėnesius Izraelis pagrobė ir įkalino dar šimtų šimtus žmonių – tik ne tuos, kurie vykdė pogromus prieš palestiniečius ir ne tuos, kurie siautėja Jeruzalėje šaukdami „Mirtis arabams!”.

Kitas Izraelio mėgstamas elgesys yra tiesiog plyna gryna kasdienė, rutininė agresija. Šių dienų pavyzdys – Al Jazeera žurnalistė Givara Budeiri, kuriai Izraelio pajėgos sulaužė ranką. Kelis dešimtmečius žurnalistinį darbą dirbanti moteris tuo metu turėjo mikrofoną, kamerą ir dėvėjo liemenę su ryškiu užrašu PRESS. Ją Izraelio pajėgos užpuolė dirbančią. „Gynyba” juk.

O štai Madamos kaime prie Nabluso miesto (vakariniame Jordano upės krante) Izraelis naktį įsiveržė, kaip jis dažnai daro, į žmonių namus „padaryti tvarkos”, taip sakant. „Gynyba” juk. Po tos „tvarkos” liko išgąsdinti vaikai ir suniokoti namai (žr. pav.).

Jeruzalėje priverstinis išvarymas iš namų – etninio valymo politika – gresia dar daugybei šeimų ne tik Šeich Džara, bet ir kituose rajonuose, ypač – Silwane, esančiame prie pat Al Aksos mečetės.

O ką mes?

Kaip kažkam dar gali atrodyti, kad tokia daugiau nei 7 dešimtmečius Izraelio vykdoma politika yra gera, arba kad tai ne agresija, o savigyna?

Bet yra, kam taip atrodo. Kodėl Lietuvos politikai pateisina ir palaiko Izraelį? O kai kurie net teigia jį „įsimylėję”!

 

Šįkart nėra „bet juk aš nežinojau…” Šiandien „nežinojimas” reiškia sąmoningą pasirinkimą stovėti neteisingoje istorijos pusėje, nes Izraelio nusikaltimai yra puikiai dokumentuoti ir akivaizdūs kiekvienam, kurio moralinis kompasas nėra supuvęs.