Savintis kas ne tavo yra vagystė: kaip okupantas vakarinį Jordano upės krantą aneksavo
anèksija: prievartinis valstybės ar jos dalies užgrobimas ir prijungimas prie kitos valstybės (Dabartinis lietuvių kalbos žodynas)
Kitaip tariant, agresija. Dar kitaip – nusikaltimas.
1948 m. smurtu įsikurdamas Palestinoje iš namų išvaręs daugiau kaip 750 tūkst. jos tikrųjų gyventojų, Izraelis niekad oficialiai nenupiešė savo sienų žemėlapyje. Gal todėl, kad nuo pat pradžių buvo planuota plėstis – ginklu, bombomis ir kitų rūšių teroru, kurį Izraelis jau 7 dešimtmečius vykdo visų aplinkinių kraštų atžvilgiu, nuo Palestinos kolonizacijos, karinės Egipto bei Libano teritorijų okupacijos iki Sirijos teritorijos (vandens bei dujų turtingų Golano aukštumų) aneksijos 1981 m.
Todėl dar vienas pastarųjų dienų toks agresijos aktas – aneksuoti Palestinos savivaldos žinioje esančią teritoriją, žinomą Vakarų Kranto vardu (22% istorinės Palestinos žemių), yra tiesiog logiškas ekspansinės agresijos politikos tęsinys.
Pakartosime: aneksija yra neteisėtas teritorijos užgrobimas. Kitaip tariant, nusikaltimas.
Bet šį nusikaltimą Izraelis vykdo toli gražu ne pirmąkart, o jau daugiau kaip 70 metų. Ir kaskart jo veiksmus vieni pasmerkia, kiti kažkodėl giria. Tačiau situacija kolonizuojamoje Palestinoje tik blogėja, nes realiai už savo nusikaltimus Izraelis ne tik nėra baudžiamas, bet dar ir apdovanojamas (pvz., milijardais JAV dolerių iš JAV dirbančiųjų kišenės ar riebiais europiniais kontraktais).
Tad ką tokie Izraelio pareiškimai / grasinimai / agresyvūs prievartos veiksmai reiškia Palestinos žmonėms? Ką jie keičia pačiame taip vadinamame Vakarų Krante, t.y. į vakarus nuo (Izraelio nustekentos) Jordano upės?
Savo mintimis apie aneksijas ir dešimtmečius trunkančias realybes viešai dalijasi Ramaloje gyvenantis Salem’as Barahmeh (via twitter, vert. Palestina.lt):
„Jerichas yra mano gimtasis miestas. Štai kokį Jordano upės slėnio vaizdą mačiau nuo pat vaikystės, pas senelius:
Barahmės yra vienas senųjų Jericho klanų. Mūsų šaknys čia siekia šimtmečius.
Nuo tada, kai pradėjau sąmoningai suvokti mane supantį pasaulį, supratau, kad Jordano upės slėnis mums nepriklauso. Turėjau privilegijų keliauti po pasaulį, tačiau yra tokių vietų vos keletas kilometrų nuo namų, kuriose niekad nesu buvęs, nes man neleidžiama ten apsilankyti. <…>
Kai man buvo 19, pabandžiau užsukti į Kalijos paplūdimį šiaurinėje Negyvosios jūros pakrantėje. Ir nors jis yra Vakarų Krante [t. y., ant popieriaus – Palestinos savivaldos žinioje – vert. past.], vos 15 minučių kelio nuo namų, Negyvosios jūros paplūdimius kontroliuoja / yra nusavinę izraeliečiai. Jie „turėtų“ būti mums atviri. Bet vos prisiartinau, buvau iškart rasistiškai išprofiliuotas ir į paplūdimį neįleistas, nes esu palestinietis.
Su tokia realybe turėjo gyventi ir mano tėtis, ir senelis. Tas žemėlapyje matomas kolonijas pastatė ne „Likud“ ar kokia kita dešinioji partija, o Izraelio „kairieji“ dar 1970 m. Ši žemės vagystės, kolonijų ir aneksijos politika tęsiasi kartų kartas.
Paklausk bet kurio žmogaus Jordano upės slėnyje jų nuomonės apie aneksiją ir jis tau atsakys, kad jau daugelį metų gyvena aneksijoje. Būtent todėl mes galime tik pasijuokti iš aliarmą skelbiančio egzistencinio choro, kuris, artėjant liepos 1-ajai, vis garsėja.
Nes visa tai nėra apie mus. Jei būtų, būtumėt mūsų klausęsi jau prieš daug daug metų.
Tai apie jus. Kad išlaikytumėt didžiąją iliuziją, kuri leidžia jums ramiai miegoti naktį ir nespręsti sisteminės priespaudos. „Dviejų valstybių sprendimo“ fasadas jums yra svarbiau už milijonų žmonių kančias.
Jerichas ir visas Jordano upės slėnis yra vienas skurdžiausių Palestinos regionų. Daug žmonių čia gyvena žemiau skurdo ribos. Turizmas ir žemės ūkis kadaise buvo pagrindinės ekonominės veiklos regione, tačiau Izraelis palestiniečius nuo jų abiejų visiškai atkirto.
Turizmas yra Izraelio absoliučiai monopolizuota sritis: jis kontroliuoja sienas ir visą industrijos tiekimo grandinę. Tai jis sprendžia, kas kur gali keliauti, todėl milijonai lankytojų niekad neužsuka į palestiniečių savivaldos teritorijas ir neprisideda prie mūsų ekonomikos.
Su žemės ūkiu yra dar blogiau. Jeriche ir visame slėnyje mūsų bendruomenės tradiciškai užsiima žemdirbyste. Tačiau nebeturėdami priėjimo prie savo pačių žemės bei vandens išteklių, kuriuos dabar kontroliuoja Izraelis ir jo kolonijos, praradome savo tapatybės bei ekonomikos ašį.
Pavažiuok truputį ir pamatysi žaliuojančias Izraelio kolonijų fermas, o šalia jų – rudą, suvargusį palestiniečių ūkių dirvožemį, atkirstą nuo savo paties vandens, kurį Izraelis pumpuojasi į savo kolonijas. Kad išgyventų, Palestinos ūkininkai yra priversti samdytis dirbti tose kolonistų fermose.
Tos kolonistų fermos yra pastatytos ant palestiniečių žemės ir naudoja palestiniečių vandenį. Toks ekonominis dusinimas bei aukštas skurdo lygis lemia tai, jog daugybė slėnio palestiniečių darbo kaip pragyvenimo šaltinio ieško Izraelio kolonijose. Argi tai ne ne šiuolaikinė baudžiava?
Dešimtmečius Jordano upės slėnio bendruomenės yra jėga išvaromos iš savo namų vardan izraeliečių privilegijos ir pasitenkinimo.
Jie užgrobė mūsų žemę ir vandenį, kontroliuoja mūsų judėjimą, naikina mūsų ekonomiką, iš namų išvaro mūsų bendruomenes, atima mūsų gyvybes – ir nuolat su mumis elgiasi kaip su žemesniais, nes esame palestiniečiai.
O jūs, regis, bandote pasakyti, kad Rubikonas dar neperžengtas?
Nežinau, kas įvyks liepos 1-ąją, ką Izraelis „teisiškai“ aneksuos – savo kolonijas, visą Vakarų Krantą ar kažką per vidurį. Tačiau esu tikras, kad „Didžiojo Izraelio“ vizijos link vedanti ekspansinė jo politika tęsis.
Pasaulis neturėtų jaudintis dėl to, kas įvyks tą dieną. Pasauliui verčiau derėtų nebesitaikstyti su tuo, jog tiek laiko gyvename sistemoje, kurioje teisės ir laisvės suteikiamos priklausomai nuo žmogaus kilmės.
Mes, palestiniečiai, tokioje Izraelio kumščiu valdomoje vienos-valstybės realybėje esame arba nelaisvi, arba nelygūs – arba ir tokie, ir tokie. Tokia yra kelias kartas besitęsianti mūsų realybė ir Jordano upės slėnyje, ir visoje Palestinoje, ir visiems tiems sugrįžimo Tėvynėn belaukiantiems milijonams palestiniečių už jos ribų.
Jei jums svarbiau išlaikyti šią realybę, kuri maitina labai patogią didžiąją iliuziją, tuomet jūs taipogi joje bendrininkaujate. Kalba eina ne tik apie priešinimąsi aneksijai, ką privalome daryti ir toliau darysime.
Kalba eina apie visos apartheidinės sistemos demontavimą.
Tam prireiks sisteminių sprendimų, sukursiančių naują socialinį kontraktą teritorijoje tarp upės ir jūros, kur visi būtų laisvi ir turėtų lygias teises. Kad daugiau nei vienai kartai nereikėtų augti apartheidinėje sistemoje.“
Pilnas tekstas (anglų k.): Palestinians are fighting to dismantle apartheid, not just annexation
